Kasdien pasikalbu su savimi,-
Kiti sakytų, kad nukvako,
Kaip galima kapstytis savyje,
Kur nėra teismo, nei teisėjų,
Pati sveriu, pati perku,
Pati parduodu už skatiką.
Vis išeinu ir pareinu namo,
O slenkstis tyli, nieko nepasako,
Net nepaklausia, kur buvau,
Ką sutikau ant savo tako.
Kiek slenksčių buvo,
Nežinau, nesuskaičiavau,
Tik atsisėdau pagaliau
Ir pažiūrėjau į save,
O sielos veidrodis apako,-
Kokia iš savo namo išėjau,
Tokia ir parėjau,
Tik liko brydė iki slenksčio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą