Nusvyra beržo šakos,
Kai tiktai paauga;
Taip jis atsidėkoja žemei,
Kurioje užaugo.
Viršūnė, rodos, siekia dangų,
Bet šaknys siurbia
Kas mielą pavasarį
Jos tyrą kraują
Ir auga, auga, auga...
Tokia svaigi augimo laimė,
Taip ir dalina beržas
Savo meilę –
Visai nesavanaudišką.
Prie jo sustojame abu
Ir žiūrime į šaką,
Kurią vėjas supa ir linguoja,
Bet niekada jos nenulaužia.
Tada ir atsidūstame:
-Oi, kad būtume visi -
Panašūs tik į beržą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą