Kai vasara suderina spalvas,
Nuo kalnų šniokščia,
Plaukia, pliaupia...
Visi pamiršta sniego lavinas,-
Į vandenį kalnynų
Garsas atsišaukia.
Ir pasiraivo debesys,
Kalnai arčiau,
O slėnis : „Gerti!“,-šaukia;
Juk visada pribėgame
Tik ten, kuris aiškiau
Pasako, ko jis nori,
Ko vis laukia...
Net saulė paslapčių nelaiko -
Šešėlį nustumia toliau
Ir išdžiovina po juo ašarą
Ilgai nelaukusi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą