Pavasarį saulė prašvito,
Pirmas žiedelis ėmė ir pakilo,-
Jis toks dar mažas ir smulkus,
Tik skruzdei patogus.
Ant kito žiedo voras užsilipo
Ir kalbasi abu:“Tau labas rytas,
Kiti dar miega ir nėra su kuo kalbėti,
O taip smagu draugą turėti“...
Visus, mažus ir didelius, apjungia
Tik meilė ir žiedų margumas.
Kol naktį sninga, dieną lyja,
Visi į darbą eiti bijo...
Kur tos vestuvės,
Kaip tos puotos?
Ir liksi ilgai vienas
Tarsi tuščias puodas.
O po pernykščiais lapais –
Visas skruzdėlynas -
Naujienomis, gandais dalinasi.
Ir šarka žiūri nuo šakos,
Kada tas žvirblis pačią pamyluos...
Gyvybės šulinys jau pilnas -
Tik reikia semti, gerti,-
Iš to gyvenimas pareina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą