Nereikia kaltint paukščio,
Kuris parskrisdamas pailso
Ir nutūpė ant stiebo,
Prisiglaudė tik poilsiui,
O ši vieta ne visada saugi...
Gal nežinojo ar pamiršo,
Kad visur vėjas atšiaurus,
Banga taip pat šalta,
Gelmė gili...
O burės surištos, pakeltos,-
Tiktai prieš vėją ir į viršų,-
Pakilti bus sunku sunku;
Tėvynės nesimato, švyturys toli...
Oi, jis težino, kiek jo šaukiasi,
Kiek išplaukė ir grįžta į namus,
Kur laukia židinys...
Sušilo ir dėkoja saulei,
Kad ji aukščiau-visiems graži,
Paskirsto spindulius pasauliui,
Kiekvieną prikelia širdy.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą