Prisiminiau namus,
Prisiminiau senus,
Į veidrodį pasižiūrėjau-
Ten mano dvynė stovi,
Žiūri akimis,
Kurias mama turėjo...
Jos supinti plaukai,
O mano pašiaušti...
Gal kaltas vėjas?
Mama nebuvo tiek balta,
Tik aš kaip obelėlė.
Tie patys atviri langai,
Tas pats ir šulinys,
Kurio uždengti negalėjome,-
Prie kelio buvo -
Visi ėjo, gėrė...
Jau puslapiai tie užversti,
Nuslūgo kelis kart kapai
Ir kryžiai subyrėjo...
Prisiminiau savus,
Kada į veidrodį žiūrėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą