Pasižiūriu į mišką,-
Kokie gražūs medžiai -
Išlakios pušys,
Stiprūs ąžuolai,
Berželiai baltu liemeniu,
O senesni su randais;
Kiekviename vis atsispindi
Laiko erdvės, papročiai.
Kiekvieną liemenį
Savaip gamta išmargina
Ir žievės kalba,
Kokie metai buvo,
Kokie ir vėjai sklandė.
Audros verpetai žymi
Jų kiekvieną veidą,
O tik nupjovęs
Jų metus matai,-
Tegu tai būna paslaptis.
Kas viduje, giliai,
Tiktai su metais atsiskleidžia,-
Net sužaloti būna gražūs,
Jeigu jie auga išdidžiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą