Be išlygų

Kaip medžių šaknys
Susipina žmonių likimai;
Ir dar plačiau, giliau...
Pasiekia net kitus kraštus
Ir glosto rankos, prigimtis,
Kurios dažnai nežinome,
Kas esame ir mes-žmogus.
Ir tada jausmą panardiname
Į savo, artimo krūtinę ir akis,
Liepsnoja, dega tarsi saulė
Ar kaitri ugnis;
Tokia gyvenimo taisyklė,
Be išlygų-tai meilė,
Kuri virsta saule, ugnimi.
Nedeginu jos veltui,-
Kurstau ir žiūriu,
Kaip plėnys skrenda, nyksta;
Nuodėguliu vėl užrašysiu:
MEILĖ-mano, Tavo -
Ir VILTIS.
Tegu ji neišnyksta.