Čia mano mokykla,
Į kurią vedė mano pėdos.
Pirmi rimti eilėraščiai -
Pirma tikroji žodžio pamoka,
Pirmieji žmonės,
Kuriuos aš mylėjau -
Jie mane mylėjo.
Geriausi mokytojai,-
Kaip gyvenimas,-
Ateina su tikra branda,
Kada į širdį Meilė įsilieja.
Pirmas štai suolas
Per visus gražius metus,
O paskutiniame
Mano laimė sėdėjo.
Girdėjau aš visų žingsnius,
Kurie vis pro mane praėjo.
Mačiau čionai tiktai šypsnius;
Jutau, kur pučia vėjas.
Ir mūsų salė ir scena,
Kurios bijojau, bet reikėjo,
Nes taip visi mylėjome dainas
Ir šokti taip norėjome...
Ir laiptai dar tie patys,
Kurie sugeria žingsnius
Ir atmintį išlaikė net tada,
Kai mes iš čia išėjome...
Šviesioji mano klasė,
Kurios langai tik į pietus,
Kur saulės spindulys lydėjo.
Ir pokštai, ir prašautas kibiras -
Tai auklėtojui pamoka,
Kad mūsų galvose dar vėjai.
Dabar J.Pakalnio nebėra,
Bet atmintis gyva;
Čia jis mus barė, bet mylėjo.
Paveikslai kaba jau kiti,
Kitų kartų piešti,-
Ir tai matau...
Ir iš jų muzika skambėjo.
Ant sienų anykštėnų
Godos ir jausmai,
Kuriuos A. Vienuolis
Matė ir girdėjo -
Ir jis iš čia išėjo...
Senoji mano mokykla!
Kiek dabar mūsų čia,
Kurie parką sodinome?
Sulaukėme, kada užaugs,
Bet iki tol pražilome.
Kitus pagerbkime
Tik tylos minute.
Manau, kad jie dabar girdėjo.
Ilgiausių metų mums visiems,
Kurie atėjo ir išėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą