Dėkoju Tau už dovaną -
Ją atplėšiau ir nedrįstu
Iš jos kažką paimti.
Ir tik todėl,
Kad Tu man dovanojai.
Abi mes žinome ,
Kodėl aš tai sakau -
Nereikia žodžių.
Ir niekas nesupras,
Kur einame abi,
Į vieną kelią
Kažkada sustojusios.
Iš jo takeliai bėga,-
Ir ne vien romantikos pilni,
Aplink sirenos kaukia,
Kelią vis pastoja...
Nulenkiau galvą -
Kaip sunku tai prisiminti...
Gerai, kad turime abi
Tą pačią kelrodę,
Dėl kurios Tu
Tiktai viena
Tiek daug aukojiesi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą