Net maža šaka,
Nulūžusi nuo medžio
Ir žemėje lyg negyva
Suranda vietą
Ir pratęsia gyvybę:
Vieni jų krosnį šildo,
Į kurią ištiesiame rankas,
Juk visą mūsų namą šildo.
O vabalėlis, jeigu ką,
Pasislepia po nulaužta šaka
Ir krebžda-žemę šildo,
Kad vėl pavasarį
Surastų medį tą,
Nuo kurio net ir maža šaka
Taipgi lengvai nekrinta...
Paliečiau medį
Ir sausa, nukritusi šaka
Atvėrė savo paslaptį lemtingą...
Būk tu laiminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą