Srauniuosius upelius
Ir šaltinėlių gaivią vėsą,
Bet vis šukuoja
Savo baltąja ranka
Saulės nutviekstas bangeles,
Į vieną storą kasą
Renka, šnabžda, tiesina...
Nuleido iki žemės
Per plačius pečius -
Aš į eiles sudėstau.
Kitaip jau negaliu,
Brangusis, į Tave žiūrėti -
Tu jaunas visada,
Vis mano kojas lieti.
Panyru Tavo glėbyje,
Plačiai rankas ištiesusi,
Tu man kuždi
Tokius žodžius,
Kuriuos taip malonu girdėti...
Tavo plaukai -
Mano galva;
Mes sutverti mylėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą