Kiekviena žemės pėda
Yra jau apgyvendinta -
Iš jos ir semiame jėgas,
Geriame vandenį.
Vėl atiduodame kažką,
Ką gavome ir turime.
Nuo lopšio audžiu
Šilkverpio skaras
Ir dengiu dar širdies nuogumą...
Aš jai skiriu dainas
Apie gražiausią nūdieną,-
Kad vaikštau, bėgu ir lekiu,
Pavargusi vėl atsipūstu.
Kvėpuoju oru, nuo kurio
Galva dažnai apsvaigusi,
Jausmai šilti užplūsta.
Net gėda pasakyti,
Kad Tave myliu,
Kai žilas plaukas draikosi -
Net oro kartais trūksta.
Bučiuoja vėjas man akis,
O aš jam nesipriešinu -
Taip gimsta posmas
Ir mano daina,
Kurią nunešiu žemei,
Kai pas ją nueisiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą