Ne kartą vis matau
Du skirtingus medžius
Viename žemės lopinėlyje,-
Juos vienos šaknys jungia.
Kiek daug miške
Tokių gerų draugų,
Kurie gyvena viename
Ir šakos pinasi,
Kamienai glaudžiasi,
Tos pačios akys juokiasi
Ir krentant lapams
Abu virkdo...
Mes esame visi
Vis tame pačiame
Lygmenyje, nes Žemė
Mus visus pagimdė.
Tenai nueisime irgi visi -
Mokslinčiai ir kvailiai,
Filosofai protingi...
Gal dar nežeminkim kitų,
Kol esame jai reikalingi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą