Tie pirštai kibūs
Palindo ir po debesimi,
Surado skaudžią vietą -
Sielos virpesį
Ir lietų išsunkė?
Paskui į vakarą nubėgo -
Be saulės šalta,
O žemė taip slidi...
Einu basa
Per purviną dirvoną;
Išskrido ir gandrai.
Gal bus daugiau varlių,
Kurios pasipučia
Prieš jautį -
Dar priešistorinių laikų...
Žmogus vis ieško
Prigimties troškimų,
O pirštai griebia
Už visų vilčių -
Atrasti dangų,
Nugalėti Dievą
Ir būti vis aukščiau kitų.
Tokia jau prigimtis -
Netgi varlių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą