Esu dėkinga,
Kad priglaudei
Prie savo skruosto,
Kad palydėjai su daina
Nuo mamos lopšio
Ir per visas audras
Iki pilnatvės uosto.
Pasilenkė gyvenimo šaka,
Aš ją pabučiavau
Ir nesudėjau bluosto,
Kai auginau savo vaikus,
Glaudžiau dabar ir juos
Prie savo skruosto.
Esu dėkinga, žeme,
Kad išmokei arti, sėti,
Kad audžiau rankšluostį,
Į kurį savo dainas
Galiu kaip ašarą išlieti.
Dėkoju saulei už stygas,
Kurios visada šviečia
Ir tamsią naktį susupa
Į motinos skaras,
Apsaugo tyrą šviesą.
Dėkoju vis savo tėvams,
Kad mane gimdė, šildė;
Dabar seniai jų nebėra,
Bet jūsų meilė
Šviečia, tebešildo.
Dabar jaučiu,
Kad savo meile
Tu, gyvenime,
Mane apgynei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą