O kiek tada dar buvo
Su plūgu rankoje
Ir su knyga vis širdyje;
Matavo žingsniais
Kiekvienas savo sklypelį,
Kad tik apsėta būtų
Mūsų Tėvynė Lietuva.
Ir tiek tada grūdų
Vienintelio sietelio...
Gal pasigedo rugio
Motina mūsų gera,
Išbėrė į suartą dirvą
Mažą rugių saują
Ir sužaliavo želmenų
Žalsva vilnis-pluta.
O kiek tada nesėjo?
Liko dirvos apraudotos -
Tokia lietuviška,
Vis sielą virkdanti-sava,
Ta tremtinio dalia.
Koks kaimas, miestas,
Jei nėra net kur nakvoti,
Kada tušti kiemai
Dejuoja vakare.
Vagonai, gyvuliams
Pritaikyti vagonai -
Taip iš gimtų namų
Važiavo LIETUVA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą