Vakaro sulaukiau

Kartą atėjo
Vakaras pas Rytą
Ir sako:“Dieną paprašykim.
Kad ji mus guostų,
Širdį nuramintų
Ir saulės spindulį grąžintų.“
O Rytas mandagus -
Nenori pyktis,
Kam jam Dienos kasas išpinti;
Jis turi vieną spinduliuką
Ir veja ant piršto kabliuką:
Ant jauno Mėnulio užmesiu,
Jei neužkibs, senesnį rasiu.
Naktis tada labai supyko:
„Jis mano nuo seniai,
Koks tu nevykęs.
Vis kliūvi man ir dar svajoji,
Kad ilgini Dienos viliones.
Jinai tokia šviesi-blondinė,
O akys mėlynos -
Ne tau dangaus žydrynė“.
Nuliūdo Vakaras ir tarė:
„ Ko Jūs čia tarp savęs
Vis pykstatės ir baratės?
Aš nė vienos dar nemylėjau -
Diena tu ar Naktis -
Jūs be manęs
Nė viena neatėjot...