Gyvenimas – tik mirksnis,
Pasaka graži be galo,
Kur epilogas ir prologas,
Pradžios uvertiūra...
Kiek čia iš klasikos,
Bet pajuntu ir dabartį,
Ką žemė tyliai kalba...
Vienas akordas – lašas
Nuo eglės spyglio žalio,
Mažas varveklis nuo šakos,
Kai šaltis atsiprašo
Ir pabučiuoja ryto saulę...
Čia ir žiema, pavasaris,
O vasara tokia trumpa,
Tik vienas žiedas – meilė...
Ruduo įspaudė širdyje
Rausvų lapų finalą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą