Metalas

Keliaujame į tolimus kraštus

Gražių drugelių

Ir gaudome jų sielas

Matydami tik sparnelius;

Kada pakliūva į tinklelį,

Nebeplaka širdis...

Ir nešamės namo -

Klijuojame, prismeigiame,-

Juk vienadienis,

Kas jo pagalės,

Kas jį užtars,

Kai albume arba paveiksle

Kabėdamas

Net liūdesiu nepasidalins?

Dabar tik muzika

Kalbės ir šauks, vis rėks...

Nejaugi žodį:“Žmogžudys“...