Pasikalbėkime

Miškai, laukai -

Gamta didinga ir galinga;

Gali kalbėtis su žole,

Gali ir vandeniui šnekėti

Apie visus, kurie tik atsispindi

Jo veidrodžio stikle.

Žiūri, o ar matai save?

Štai rankos kartais virpa

Ir ašara sustingus akyse;

Gali nusišypsoti iš savo lemties

Ir vėl toliau gyventi

Vienatvėje, sapne...

Tokie vaizdai nuplauna ir pagirdo,

Bet kai nebe užtenka,

Lieka nežinia,

Dėl ko tu gyveni,

Nes be tavęs gyvena

Visi, kuriuos tu kalbini,

Bet nematai tarp jų savęs...

Tiesa?