Garbė

Mano tėvai – bežemiai,-

Trūko duonos, cukraus,

Bet nieko neėmė veltui.

Žodis – druska;

Gali gyventi daugel metų

Visiškai be nieko,

O saugoti tik savo

Ir garbę savo giminės.

Dabar, po daugel metų,

Tėvų žodžiai

Kaip gėlas vanduo

Prie lūpų, nuo geros širdies:

„Tik nemeluok ir būk dora, dukrele,

Jei skauda, pakentėk“...

Gyvenimas mane ir vėtė,

Ir badu marino,

Bet iki šiol prieš šiuos žodžius klaupiu

Ir tėvams vis meldžiuosi:

-Tegu mano vaikai,

Visi vaikaičiai būna orūs,

Mes – žmonės Lietuvos.