Tik
laisvas sakalas
Į dangų
skrenda
Ir susuka
sau lizdą
Ant uolos
briaunų,
Nenori
užkariauti
Jis viso
pasaulio,
O maistą
randa
Tik žemės
slėniuose,
Kiek akys
veda,
Ir grįžta
pas vaikus.
Kas jį
prisijaukina,
Pramogą
suranda,
Medžioja
dėl savęs kitus,
Nebus ir
brolis sakalų,
Tik pats
bus vergas,
Medžiotojas
savo aistrų.
Kai užriša
akis
Ir pririša
prie rankos,
Suplyšta
sakalo širdis...
Jis - nebe
paukštis,
Vienas,
kaip našlaitis,
Į savo
lizdą nesugrįžtantis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą