Mūsų instrumentai

Kiekvienas kraštas

Turi savo instrumentą,

Jį rado,– senas paprotys,-

Iš medžio išskaptavo,

Davė vardą

Ir įkvėpė savo viltis...

Dabar tik groja

Jų vaikai, vaikaičiai;

Kitas melodijas,

Gal ritmas kitas,

Nes teka, bėga

Iš to paties laiko -

Tai protėvių medelis auga

Į dideles šakas

Ir į gilias šaknis...

Kur mūsų dainorėlių kanklės,

Skudučiai ir birbynės,

Kas juos į vieną vietą renka?

Mano tėvynėje

Gyva jų atmintis -

Tai tėviškės širdis.