Visada randu atsakymą

Kada einu per mišką,

Aš nerašau – kalbuosi

Su medžiais, paukščiais

Netgi su kelmais,

Kurie negali pajudėti,

Tik stebina,

Kokie ten ant jų auga

Net nauji medeliai

Ir skruzdėlynai spiečiasi,

Papartis siūlo žiedą,

O samana žalia

Prisėsti pasikviečia,

Nes čia – visų namai.

Kas dar žemiau,

Jau negaliu nuspėti,-

Ten žemės paslaptys -

Visų kapai...

O siela skrenda

Ir verčia eiti, eiti, eiti...

Su saule nešti šviesą,

Kurios vis kibirkštį matau.

Ir dabar nerašau,

Tik vis su tavimi kalbuosi...

Gimtoji žeme, juk tu supratai?