Smulki
šerkšno pūga
Nubalino
man plaukus...
Oi, žyra
į akis
Sniego
dulksna;
Graži
mano žiema -
Tai mano
laikas,
Kurio
nedažnas ir sulaukia,
Kad justų
vis ant veido
Šaltuko
pabučiavimą staiga.
Nuo kalno
čiuožia rogės,
Jose
susėda ir vaikaičiai,-
Senelio
jau seniai nėra,
Todėl ir
pasakoju
Jau už
mus abu
Net
būsimiems berniukams
Ir
mergaitėms,
Kurie
šalnų nematę,
Vėl
kažkada atvers
Į tėviškę
vartus.
Smulki
šerkšno pūga
Tik
atitolino nuo jos trumpam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą