Yra ir
medžių,
Kurie
nekeičia rūbo,
Palieka
sau ištikimi -
Tai
stiprūs dvasioje
Mažieji
ąžuolai
Ir iš jų
išvesti kiti.
Žiemą
apšviečia saulė
Ir lapai
žydi,
Raudonį
skleisdami,
Net ir
šešėlis džiaugiasi,
Kad jį
nudažė
Jos
spinduliai ilgi.
Pakeliu
lapą,-
Jis
rudeniu alsuoja,
Koks
raštas šerkšno,
Gražus ir
apsnigtas.
Glaudžiu
prie lūpų
Ir jaučiu
- tvirtėju,
Nuolat
augu
Su medžių
atvaizdu širdy...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą