Kęstučiui
Šmigelskiui
ir jo
šeimai
Visi kažką
prarandame,
Bet daug
daugiau žmonių,
Kuriuos
gyvenimas padovanoja
Kaip tyrą
perlą
Ant jau
palinkusių pečių...
Tada prieš
vėją atsistoju
Ir jau
visu balsu šaukiu:
-Esu
mergaitė klonių,
Gražiausių
ežerų,
Viršūnėse
šilojų
Ir žiemą
vasarą gražu...
O miškas
aidą atkartoja:
Gyvenimą
myliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą