Liktarna

Turėjo tėtis namuose

Vis žibalinę lempą

Ir žiemos trumpą naktį

Išeidavo į tvartą

Pašerti gyvulių,

Pro durų ertmę

Įgriūdavo ne tik šviesa,

Bet šalčio kamuoliai

Ir lūždavo šešėliai

Nuo pat slenksčio

Iki pačių lubų.

Žiūrėdavau, kaip tėtės ūsai

Apšerkšniję ima balti,

Mačiau ir pirštines

Iš avies kailio versto,

O mama eidavo paršelių

Pas paršavedę įleisti,

Budėdavo ir naktį

Prie ėriukų mažų.

Viskas, kas gimsta,

Turi savo vertę,

Todėl ir mokytoja

Net senatvėje esu,

Kaimo „liktarna“ save vadinu.