2013 m. sausio 22 d., antradienis

Liktarna



Turėjo tėtis namuose
Vis žibalinę lempą
Ir žiemos trumpą naktį
Išeidavo į tvartą
Pašerti gyvulių,
Pro durų ertmę
Įgriūdavo ne tik šviesa,
Bet šalčio kamuoliai
Ir lūždavo šešėliai
Nuo pat slenksčio
Iki pačių lubų.
Žiūrėdavau, kaip tėtės ūsai
Apšerkšniję ima balti,
Mačiau ir pirštines
Iš avies kailio versto,
O mama eidavo paršelių
Pas paršavedę įleisti,
Budėdavo ir naktį
Prie ėriukų mažų.
Viskas, kas gimsta,
Turi savo vertę,
Todėl ir mokytoja
Net senatvėje esu,
Kaimo „liktarna“ save vadinu.

Komentarų nėra: