Mažyčiai
upeliukai
Maitino
amžiais mus
Ir dabar
vis girdo,
Plačias
upes papildo,
Kad
neišsektų jų srovė,
Nuneštų
lašą net į dykumas
Ir
gabalėlį mėlyno dangaus
Ant balto
debesėlio...
Kai
perskrodžia žaibai,
Oi, pilasi
liūtis
Per veidą
ir pečius,
Rankas ir
kojas...
Iki pačių
žemės gelmių
Jaučiu
save,
Įaugusią
į versmę,
Gelsvą
molį...
Tik su
mažuoju upeliu
Keliauja
mano akys į rytojų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą