Šeimos

Net žiemą puošia medį inkilai,

Prie jų ir varnos lizdas,

Juk sutaria visi draugai,

Nors ne vienodas būdas.

Dabar ir lizdas nesvarbu,

Kai vėjas pusto, pusto,-

Vaikai jau dideli

Ir ieško savo būsto...

Nesiskiria žiemą varnai,

Nes ant šakų šilčiau,

Kai saulę abu pasitinka...

Vis žiūri tuščios akys inkilų

Į varnas dvi - be gūžtos...

Oi, vėjas taršo plunksnas,

Bet jos pavasario sulauks,

Vėl neš po šapą

Ant kitų šakų;

Abu, tiktai abu

Gyvenimą ir sukuria.

Net ir varnėnai grįžę

Inkilus senus ištuština.