Senos
plokštelės,
Prikimęs
patefonas,
Nutrūksta
ir melodija,
Kai adata
pataiko
Į gilias
duobes,-
Jas išmuša
juk laikas,
Kada vėjas
groja, groja
Per tas
pačias pėdas...
Pripusto,
keliasi
Ir vėl
ilgam užmiega,-
Melodija,
seniai jau primiršta,
Tebeneša
mane...
Gyvenimas
– viena duobė;
Per baltą
sniegą
Vis bėgu,
bėgu pas tave...
Pasek mano
pėdas,
Jos visada
šalia...
Myliu
tave.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą