Ryto arbata

Koks džiaugsmas bristi upeliu,

Prie kurio augau;

Dabar - tai sapnas,

Kai žaliuojanti pakrantė

Vis apsupta kalnelių,

Kur žydi ievos,

Paskui noksta žemuogės...

Už kelių laiko žingsnių

Ir avietė kvepia,

Laikausi už šakų,

Lipu vis į pakriautę,

O apačioje – šaknys

Laiko tarsi alpinisto diržas...

Kiek daug tokių kalnelių

Ir slėnių, labai panašių,

Bet nerinkau ten raudonųjų dobilų,

Rausvų čiobrelių...

Dabar tik labai kvepia

Ant mano stalo arbata

Iš tėviškės laukų.

Oi, juk žinai,

Kaip sapnas kvepia...