Dūmai

Žmogus keliauja

Ir visada keliavo;

Galbūt į vėją tampa panašus,

Kur dar nebūta,

Visus traukia,

Tenka prisėdus ant akmens

Vis prisiminti ir senus kelius...

Gražūs šilti kraštai

Pro akis plaukia,

Vežimai darda pro vartus,

Sulūžta ratai ir pakinktai

Vėl taiso, vėl į kelią,

Kai kas suranda ten

Antrus namus...

Net ir plynoje dykynėje

Užkūręs laužą

Prisimena savo gimtinę,-

Ten dūmas toks saldus...