Žiema pakeitė rūbą

Iš dangaus leidžiasi šarma;

Žarstau būties snaiges,

Jos krenta, krenta,

Nuo manęs pabėga...

Po vieną valandą

Atseikėja diena,

Nes panaši į sniegą...

Ištirpsta saulėje

Ir laša , laša, laša,

Krauju nudažo speigas

Ir mano kaktą,

Ir kojas, rankas -

Pasitrinu į sniegą...

Tu nematai, nereikia -

Balta galva nuo tos būties.

Oi, kėkšto klykavimas girdisi;

Kalne, aukštai,

Dar mintys šviečiasi...

O tu – žemai,-

Tarsi papėdėje sermėga.