Eglė

                                                                   Užaugau jau Egle,

                                                                      Mama miškų;

                                                                 Prie manęs - beržas,

                                                                   Vaikai - tik medžiai...

                                                                Oi, neturiu dar drebulės -

                                                                Labai mylėčiau, lepinčiau

                                                                   Ir vienos neleisčiau

                                                                    Į tamsų mišką,

Kur būna vėjo kerštas,

Nes kiekviena skriauda,

Net nulaužta šakelė

Tyliai verkia,

Byra pavasarį nuo lapų

Ir gaili rasa krenta,

Baltam beržui - sula,

O man – sakai...

Dabar žiema,

Sustingo rasos,

Tik nesustingsta sūrios ašaros...

Paliesk man skruostą,-

Kokie karšti,

Net ir be saulės,

Šie ilgesio lašai...

Berželi mano, kurgi tavo rankos?

Apkabinti pamiršai...