Tai kas, kad sulinkau
Nuo krintančio lietaus,
Nuo ūkanų ir vėjo?
Jis lenkė, aš klupau,-
Mane ir pievoje pasėjo
Prie žavių aguonėlių,
Ramunių amžinai baltų žiedų,
Prie pat gyvybės pamatų,
Kur dilgėlės įsisenėjo.
Tarp jų sau vietos nerandu,-
Kiekvienas žodis - vėjui;
Niekas negirdi ir kitų,
Tiktai aukščiau galvas iškėlė.
Taip ir klupiu iki rudens,
O virš galvos dainuoja vėjas.
Mano grūdelis menkas -
Pakels, toli nuneš -
Visus laukus apsėju.
Taip gera rudenį žinoti,
Kad dygsiu smilga,
Atsiklaupsiu vėl prieš vėją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą