Kai žmogus vienas,
Niekas jo nemato,
Širdį atsisagsto
Ir sako“ačiū“ dangui,
Visai žemei plačiai.
Tada akys visų nemato,
Kas neša skausmą,
Kas ant rankos laiką,
O kam vėjelis tyliai,-
„Prašom“,-sako.
Kai žmogus būryje atsiduria,
Visi juokauja,
Spaudžia ranką,
Vis žiūri į akis
Jau tam, kuris arti,
Ir šneka, šneka,
Bet nieko nepasako...
Tokia gyvenimo lygtis,
Kurią išsprendęs,
Tik lengviau atsidūsti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą