Bijodavau vandens,
O kažkada griaustinio,
Dar labiau ugnies,
Jei užsiplieskia širdyje.
Ją gesinau, neleidau;
Bijodavau audros,
Kad neatplėštų lango
Ir uždarydavau
Vis nakčiai langines.
Todėl ilgokai nemačiau,
Kaip žvaigždės dega,-
Aiškiau negu ugniakuras
Laisvos širdies.
Maniau, kad vis apeisiu
Žodį “meilė“, „laimė“,-
Vienodai buvo nejauku,
Kad tu, gyvenime,
Tik šalimais praeisi -
Be jokios patirties.
Dabar atsisuku į vėją
Ir atidarau vis langą,
Tegu ir mėnuo pabučiuos.
Deja, nudūlina visi pro šalį,
Šiandien ir vėl užversiu
Baltas langines...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą