Praeina metų metai,
Net keli šimtai,
O mintys pasilieka
Ir pasilieka jų darbai,-
Kaip užrašai ant sienų,
Tarsi per ją vis lipa,
Kartais nukrenta ir keikiasi.
Dažnai išverčia,
Stato vėl kitas,
O dulkėse mintis dar vaikšto.
Palaukia kiek ir vėl sulipdo
Į naujas plytas,
Tik jau kitokias,-
Jos raudonesnės,
Nes jose ir kraujas,
Kuris ištryško iš žaizdos,
Kada vėjo malūnas
Pasisuko ir nuvirto...
Taip siena vis iškyla priešais
Netgi kelių aukštų.
Vis sienos, sienos
Tarp visų - miesteliuose
Ir netgi kaimuose.
Dabar ir Don Kichotui
Pasidarė ankšta.
Matai, juokiesi,
Bet jisai dar joja,
O kitas ir vaikšto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą