Gyvenimo sparnai pakyla
Ir kiekviena plunksna
Yra matoma prieš saulę -
Skaidri, kaip deimantas
Ji niekuomet nebūna,
Vis keičiasi ir keičiasi...
Oi, juodas debesis
Užkliūva ir ją dažo,
Daug jų ir nukrenta,
Nemačiusios net saulės...
Kas drįs dar kartą
Kilti į vėjuotą dangų?
Ne gaila vienos plunksnos,
Bet daugelis jas skabo
Ir dedasi daugiau turį
Baltų, nes turi keliančių
Ir tvirtą alibi...
O gal ir paskirtį?
Aš - tik balta balandė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą