Šėtonas mokė Faustą,
Viskuo nusivylusį,
Kai Dievas leido
Su juo užmegzti ryšį,-
Pasitikėjo žmogumi.
Pagal save suprato
Šį pasaulį ir Mefistas,
Ko trokšta amžinai
Kiekvienas ir žmogus -
Tai meilės nupirktos,
Naujos draugystės,
Išbandymų sunkių
Ir per gyvenimą nuklysti
Neišbandytu dar keliu.
Pralenkiant laiką,
Vėl į jį sugrįžti
Ir pasimėgauti menu,
Iš furijų nuogumą pamatyti -
Ir savo, ir kitų...
Gražu kelius taisyti,
Kad nauji ratai nedardėtų,
Į šipulius neskiltų
Vėjo genama širdis
Net amžinu ratu...
Deja, reikėjo pripažinti,-
Tokios akimirkos nebus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą