Susigūžia širdis net ir dabar, -
Jau ne nuo kulkų,
O nuo pergalingų salvių,
Nes prieš akis istorija
Ir ta vienintelė naktis,
Kai sūnūs mūsų laisvės
Norėjo būti ten,
Kur širdis siuntė -
Apginti sienas Lietuvos.
Ji dar tokia maža,
Jos net žemėlapyje nematyti,
Bendra net ir po karo -
Suvienyta didžioji sąjunga,
Nors visos tautos troško
Savo šalių laimę pamatyti,
Kiek ją reikėtų atstatyti,
Bet būtų savarankiška
Ir pati sau – laisva.
Tada ne karas buvo,
O paprastai – žudynės,-
Norėta žmones vėl laikyti
Vergais, kaip buvo kažkada.
Jums, žuvusieji už Tėvynę,
Jau amžinas atsiminimas
Ir mūsų atminties skola.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą