Vis žemė keičia
Savo gražų rūbą,
O aš- seniai balta
Ir nedažau plaukų,-
Jie - mano tvirtovė
Nuo netekties.
Pasidalinsiu su jumis
Po vieną sruogą,
Dar daug man liks;
Nudžiuvusi šaka
Dar suteikia pavėsį...
O gal atžels šaknis?
Praeisiu, negenėsiu,-
Šventoji ir toliau tekės,
Kur ji - ir aš ten eisiu
Per dienas ir naktis.
Oi, antele išplauksiu,
Kada žiema sugrįš.
Balta, balta tik gulbė,
Bet tyli, kalba tik maži.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą