Undinėlė

Aš - ta mergelė,

Kuri taip mylėjo,

Kad atsisakė balso.

Kaipgi mylimą pašauksi,

Jei ne daina skambia?

Dabar dainuoji tu,

O aš tiktai klausausi.

Tu pranašesnė už mane,

Nes tu labai gudri -

Nepasakei jam savo vardo...

Prie dugno prigludau,

O burtininkė juokėsi,

Tiktai mano žirgeliai

Tyliai nešė skausmą

Ir su manimi verkė.

Dabar aš iškilau

Ir nuplaukiau į krantą,

Sustingau akmeniu,

Bangų purslais aptaškoma

Bejausme skulptūra...

Tegu jis ilgisi manęs,

O kartais ir paverkia.