Arčiausia, sako,-
Savi marškiniai,
Bet motinai – vaikai,
Kiek jų bebūtų,
Jie brangūs vienodai.
Senatvėje vaikaičių pulkas,
Jeigu sakysiu atvirai,
Jie niekada dar nepabodo.
Kiekvienas juokas pakelia,
Esu jauna visai,
Kol dar troba triukšminga,
Kiekvieno šypsena -
Saulutės spinduliai,
Kurie pasiekia širdį.
Iš jų sulauksi nelauktai
Ir pastabų, žodžių prasmingų.
Kaip auga svetimi vaikai,
Bet ir savi,– kaip ant mielių,-
Nepamatysi, kad praaugo
Per visą sprindį...
Taip pasiilgstu jų visų -
Net stinga žodžių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą