Senieji ežerai užanka,
Juos apstoja nendrės,
Jų ilgus plaukus
Pašukuoja žiemos vėjas
Ir auga, greitai auga,
Vanduo užakėja...
Oi, žiūri tiktai akies vidurys
Į aukštą dangų,
Iš kur jisai atėjo...
Kiek tokių ežerų
Lietuvos žemėse,
Jau į kuriuos teįbrenda
Tik šiltas vėjas,
Dabar dar man sapne
Vis atviras slėnys
Elmiškių ežerėlio,
Į kurį netgi ir takai užžėlė...
O iš ten tėvas vežė nendres,
Stogą trobai dengė,
Mus visus vaikus prikėlė...
Senasis mano Elmiškis -
Dabar dviejų kiemų globėjas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą