2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

Augantiems




Nesupratau pati,
Ko ašara per skruostą
Tyliai nusirito;
Galbūt prisiminiau,
Kada gimdžiau pati,
Kaip augo sūnūs,
Kaip vaikaičiai neseniai
Tarsi paukšteliai ritosi.
Kaip skrido jie visi
Iš gimtųjų namų
Sudie sakydami...
Vėl kita ašara nukrito
Ant kelių ir takų,
Iš kur išeina
Ir jau retai sugrįžta.
Dar pasidžiaukite,
Oi, MOTINOS,
Kol jūsų vaikai
Ant kelių sėdi,
Liečia jus rankelėmis,
Kol jie mažyčiai...
Turiu tik dvi akis,
Kad jus galėčiau
Dar be ašarų matyti.


Komentarų nėra: