Kiekvienas žodis –
Maža kibirkštis,
Kuri įžiebia ugnį,
Nes ji ateina iš savęs
Per nemigą ir sopulį,
Per savo gėlą...
Tada paduodu
Tau, mielasis, į rankas,
Kad laužą pats uždegtum,
O gal ir ašara nuplautum,
Užgesintum,
Kad net nuodėgulis ,
Jau apanglėjęs,
Ilgai nebesmilktų,
Nes jausmai nuskurstų.
Rašau tau naktį,
Rytą, dieną – visą laiką -
Padėjusi pavargusias rankas
Tau ant peties,
Kol net galva apsvaigsta...
Nėra tokios dar kibirkšties,
Kuri uždegtų
Amžinąją ugnį,-
Vis reikia kurstyti
Ir kurstyti
Gerumo ugnį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą