Prabėgo šitiek metų,
O žmonės velnius
Vis skaptuoja ir skaptuoja.
Atrodo, pekloje
Ir vietos nebėra;
Tos uodegos tik vizga,
Kada visi šoka
Tą patį klumpakojį,
O žmonės drožia,
Vis skaptuoja...
Iš kur tų medžių dar yra?
Nutilo raganos,
Žyniai senoviniai...
Gal skeptro nebėra?
Oi, dūzgia staklėse
Dar gyvos šeivos -
Išaus motulė drobules
Ir apsivilks dar mūsų broliai,
Išjos į kovą,
Pakaustys bėrus žirgus,
Uždės po balnu
Ir rainas, gražias gūnias...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą